XX a. paveldas
Istorizmo epochos šedevras
Panevėžiuko dvaro ansamblis išsaugojo autentišką simetriją ir didingą architektūrinį tūrį, reprezentuojantį istorizmo epochą Lietuvoje. Dvaro ansamblyje jau restauruota oficina ir autentiškai atkurta ledainė, bei pradėtas statyto naujas gyvenamasis pastatas.
Šis išskirtinis kultūros paveldo objektas siūlo unikalią galimybę sukurti aukščiausios klasės rezidenciją, istorinį viešbutį ar reprezentacinį kultūros centrą su išlikusiu senuoju parku, istorine ledaine ir restauruotais dvaro ansamblio statiniais.
1910 m.
Gyvenamūjų rūmų statybos metai
DVARO TERITORIJOS SCHEMA
1. Dvaro rūmai
2. Oficina
3. Gyvenamasis pastatas
4. Ledainė
18,96 ha
Dvaro teritorija
Panevėžiuko dvaro ansamblio statiniai
Pagrindiniai dvaro rūmai
Restauruota oficina
Ledainė
Dvaras su kilminga praeitimi
Panevėžiuko dvaras minėtas jau 1544 metais. Pirmieji žinomi dvaro savininkai buvo M. Petkevičius, kuris 1563 m. buvo taurininkas, vėliau – Kauno pavieto maršalka P. Vizgirdavičius. 1600 m. dvaras priklausė broliams Giniotams, o XVIII a. – Siručiams. XIX a. pradžioje dvaras atiteko senai Lietuvos bajorų Korevų šeimai, kuri buvo žinoma nuo XIV a.
Korevos prie Siručių medinių rūmų pristatė du mūrinius dviaukščius sparnus, dengtus mansardiniais raudonų čerpių stogais. Paskutinis iš Korėvų – Zigmantas Koreva - gyveno šiame dvare iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Tarybiniais laikais dvaro pastate buvo įkurti kultūros namai, vaikų darželis ir mokykla. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dvarą paveldėjo Jolanta Korevaitė-Gailevičienė. Dabartiniai dvaro rūmai baigti statyti 1910 metais.
Šis unikalus objektas išlaikė originalų suplanavimą ir tūrį, todėl šiandien jis siūlo neprilygstamą išliekamąją vertę investuotojams, siekiantiems sukurti išskirtinę rezidenciją ar prestižinį viešbučio projektą istorinėje aplinkoje.
Šis dvaras nėra tik nekilnojamasis turtas – tai reta galimybė tapti paveldo saugotoju ir sukurti vertę, kuri išliks ateities kartoms.
Dvaro ansamblio fragmentai
Kiekviena dvaro detalė – nuo šimtametės liepų alėjos iki autentiškų arkinių rūsių – atskleidžia architekūrinį ansamblio gylį, didingą praeitį bei neaprėpiamas naujas architektūrinio pritaikymo galimybes.