XX a. paveldas

Istorizmo epochos šedevras

Panevėžiuko dvaro ansamblis išsaugojo autentišką simetriją ir didingą architektūrinį tūrį, reprezentuojantį istorizmo epochą Lietuvoje. Dvaro ansamblyje jau restauruota oficina ir autentiškai atkurta ledainė, bei pradėtas statyto naujas gyvenamasis pastatas.

Šis išskirtinis kultūros paveldo objektas siūlo unikalią galimybę sukurti aukščiausios klasės rezidenciją, istorinį viešbutį ar reprezentacinį kultūros centrą su išlikusiu senuoju parku, istorine ledaine ir restauruotais dvaro ansamblio statiniais.

1910 m.

Gyvenamūjų rūmų statybos metai

DVARO TERITORIJOS SCHEMA

1. Dvaro rūmai
2. Oficina
3. Gyvenamasis pastatas
4. Ledainė

18,96 ha

Dvaro teritorija

Panevėžiuko dvaro ansamblio statiniai

Pagrindiniai dvaro rūmai

Restauruota oficina

Ledainė

Istorinė kilmė

Dvaras su kilminga praeitimi

Panevėžiuko dvaras minėtas jau 1544 metais. Pirmieji žinomi dvaro savininkai buvo M. Petkevičius, kuris 1563 m. buvo taurininkas, vėliau – Kauno pavieto maršalka P. Vizgirdavičius. 1600 m. dvaras priklausė broliams Giniotams, o XVIII a. – Siručiams. XIX a. pradžioje dvaras atiteko senai Lietuvos bajorų Korevų šeimai, kuri buvo žinoma nuo XIV a.

Korevos prie Siručių medinių rūmų pristatė du mūrinius dviaukščius sparnus, dengtus mansardiniais raudonų čerpių stogais. Paskutinis iš Korėvų – Zigmantas Koreva - gyveno šiame dvare iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Tarybiniais laikais dvaro pastate buvo įkurti kultūros namai, vaikų darželis ir mokykla. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dvarą paveldėjo Jolanta Korevaitė-Gailevičienė. Dabartiniai dvaro rūmai baigti statyti 1910 metais.

Šis unikalus objektas išlaikė originalų suplanavimą ir tūrį, todėl šiandien jis siūlo neprilygstamą išliekamąją vertę investuotojams, siekiantiems sukurti išskirtinę rezidenciją ar prestižinį viešbučio projektą istorinėje aplinkoje.

Išliekamoji vertė

Šis dvaras nėra tik nekilnojamasis turtas – tai reta galimybė tapti paveldo saugotoju ir sukurti vertę, kuri išliks ateities kartoms.